Spalio mėnesį „Sengirės kinas“ kviečia dar kartą sutelkti visą savo dėmesį į Lietuvos miškus ir jų apsaugos klausimą. Net jei daugiau nei 70 % Lietuvos piliečių mano, kad miškų kirtimai yra aktuali problema ir pritaria, kad reikėtų didinti valstybinių rekreacinių ir gamtai saugoti skirtų miškų plotą, mažai kas žino, kad tik 15 % Lietuvos miškų yra apsaugoti nuo plynų kirtimų, o iš jų – tik 1.2% yra pilnai apsaugoti nuo bet kokios ūkinės veiklos.
Spalio 8 d. bibliotekose, kultūros centruose ir Saugomų teritorijų lankytojų centruose visoje Lietuvoje vykstančiame projekte „Sengirės kinas“ bus rodomas žymaus šiuolaikinio Estijos kino režisieriaus, Martti Helde naujausias filmas „Vertikalūs pinigai“. Bene garsiausią šiuolaikinį estišką filmą „Vėjų kryžkelėje“ apie masinius trėmimus į Sibirą režisavęs kino kūrėjas ėmėsi kitos nacionaliniam identitetui reikšmingos temos – miškų. Filmas Estijoje tapo beprecedenčiu įvykiu, dar prieš pasirodant ekranuose sukėlusiu pilietines bangas, po kurio neliko abejingų klausimui „Kur dingo Estijos miškai?“.
Žiūrint šį filmą sunku negalvoti apie Lietuvos miškų situaciją, kuri, kaip sako botanikas dr. Mindaugas Lapelė, labai panaši. Spalio mėnesio „Sengirės kino“ ambasadoriumi tapęs M. Lapelė pasakoja apie tai, kaip filmo „Vertikalūs pinigai“ temos rezonuoja Lietuvoje. Gamtininko video pristatymas lydės kiekvieną filmo seansą, o Dzūkijos nacionalinio parko širdyje esančioje Merkinėje po filmo vyks ir gyva diskusija su čia gyvenančiu M. Lapele.
Vienas stipriausių gamtą ginančių balsų, botanikas M. Lapelė, sako, kad šiandien miškų klausimu geriausiai galima susikalbėti su tais, kurie kada nors yra buvę sename miške – juk sunku vertinti ir saugoti tai, ko nepažįsti.
„Vis mažiau Lietuvoje lieka senųjų gyvybės pilnų miškų, kur vietą sau randa medžiai senoliai ir jaunuolynai, kur užtenka vietos gyviems medžiams ir styrantiems sausuoliams, stuobriams ir gyvybės pilniems virtėliams; miškų, kuruose gyvena ne tik žvėrys ir paukščiai, bet ir mūsų pasakų herojai. Baisu, kad greitai ateities kartos nebeturės galimybės pamatyti, kaip turėtų atrodyti tikras miškas. Todėl labai svarbu sengirę ne tik patiems pamatyti, bet ir parodyti savo vaikams, kad suaugę jie gebėtų atskirti gyvybės pilną mišką nuo lentoms auginti skirtų medynų.“ – sako dr. Mindaugas Lapelė.
M. Lapelė ir Sengirės kinas šį rudenį kviečia aplankyti dar išlikusius senųjų miškų lopinėlius Saugomose teritorijose, pabandyti suprasti ir pajausti jų ypatingumą. „Kiekvienas medis senolis juose yra tarsi dideli rūmai su daugybe atskirų buveinių – drevių, uoksų, žievės įtrūkimų – kuriose gyvena nuolat besikeičiantys gyventojai.“– atkreipia dėmesį gamtininkas. Kviečiame pastebėti, kaip kiekvienas senas medis – žaliuojantis ar jau nebe – išsiskiria savo lajos ir kamieno forma, žievę puošiančių kerpių ornamentais; kviečiam pasigrožėti virtėlius gaubiančių samanų įvairove ir medieną valgančių grybų formomis, o jei pasiseks – pamatyti ir juose gyvenančius vabalus ir ar kitus gyvus sutverimus.
Tikrą mišką pažinti Mindaugas Lapelė rekomenduoja šiose vietovėse:
- 𖠰 Dūkštų ąžuolyno pažintiniame take Neries regioniniame parke
- 𖠰 Litorinos pažintiniame take Pajūrio regioniniame parke
- 𖠰 Subartonių ąžuolyne Dzūkijos nacionaliniame parke
- 𖠰 Buktos gamtiniame pažintiniame take Žuvinto biosferos rezervate
- 𖠰 Punios šilo pažintiniame take Nemuno kilpų regioniniame parke
- 𖠰 Čepkelių mokomąjame take Čepkelių rezervate
- 𖠰 Labanoro girios pažintiniame take
Rekomendacijų žemėlapį galite rasti ČIA
Pamatyti ir suprasti sengirę galima ne tik mūsų siūlomose vietose, informaciją apie arčiausiai jūsų esančius Saugomų teritorijų pažintinius takus galima rasti tinklapyje www.saugoma.lt