Šią savaitę „Sengirės kino“ programa sutampa su vilkų medžioklės sezono Lietuvoje pradžia. Šia proga rodomas dokumentinis filmas „Pasienio vilkai“, kviečia susimąstyti, kokią vietą vilkai užima gamtoje, kokia jų populiacija reikalinga sveikoms ekosistemoms ir kaip rasti būdų sugyventi su šiais plėšrūnais.
Režisieriaus Martino Pávo dokumentinis filmas pasakoja apie vilkų sugrįžimą į Čekijos Broumovo regiono miškus po daugiau nei dviejų šimtų metų ir dėl to kilusią įtampą. Vieniems vietos gyventojams vilkai reiškia galimybę atkurti natūralią ekosistemos pusiausvyrą, kitiems – grėsmę gyvuliams ir įprastam gyvenimo būdui.
Panaši dilema aktuali ir Lietuvoje. Sovietmečiu dėl neigiamo požiūrio į vilkus ir aktyvaus jų naikinimo šių plėšrūnų populiacija buvo beveik išnaikinta. Vėliau, prisidėjus aplinkosaugininkams ir tokioms organizacijoms kaip asociacija „Baltijos vilkas“, ji atsikūrė. Tačiau visuomenėje vis dar gajus stereotipinis vilko, kaip grėsmingo plėšrūno, įvaizdis daro įtaką diskusijoms apie jų apsaugą ir medžioklę.
Apie vilkų šeimų gyvenimą, jų vaidmenį ekosistemose, įsišaknijusius mitus ir galimybes su šiais plėšrūnais sugyventi kalbamės su Tomu Selicku – „Savas Gamtoje“ pėdsekystės kursų vadovu, gamtos gidu ir edukatoriumi, gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ nariu.
𓃦 Kokie klaidingi įsitikinimai ir mitai apie vilkus pasitaiko dažniausiai?
Ruošdamasis interviu atsiverčiau Jurgio Elisono, garsaus tarpukario zoologo, knygą. Joje vilkas apibūdinamas kaip vienas didžiausių mūsų krašto plėšrūnų, darantis žalą miško gyvūnams ir ūkininkams.
Toks požiūris susiformavo ne per vieną dieną. Pasakojimuose ir kitose medijose vilkas dažniausiai vaizduojamas kaip plėšrūnas ir kenkėjas. Tačiau tai labai siauras šio gyvūno matymas.
Šiandien technologijos, pavyzdžiui, miškuose įrengtos kameros, leidžia pamatyti ir kitą vilkų gyvenimo pusę: jie augina jauniklius, žaidžia, ilsisi, palaiko socialinius ryšius. Šie vaizdai padeda keisti įsitikinimą, kad vilkas tėra žalą darantis plėšrūnas.
Mums reikėtų kurti kitokius pasakojimus apie vilkus – ne tik tuos, kuriuose vilkas suėda Raudonkepuraitę, bet ir apie skirtingų charakterių vilkus, vilkų šeimas bei jų tarpusavio ryšius. Klausimas, ar norime vilką iš tiesų pažinti.
Kiek man teko lankytis miškuose ir susidurti su vilkais, pastebėjau, kad skirtinguose Lietuvos regionuose skiriasi ir vilkų šeimų charakteriai. Panašu, kad vietovė formuoja tiek gyvūno, tiek žmogaus charakterį. Tačiau tokius skirtumus pastebėti galima tik stebint be išankstinių nuostatų ir iš tiesų norint pažinti. Kartais tiesioginis pažinimas gali suteikti daugiau nei technologijos. Norėčiau palinkėti atsisakyti vien teorinių įsitikinimų ir patiems užmegzti santykį su gyvūnais, nors tam pirmiausia reikia žinių ir supratimo.
Keičiant Lietuvos visuomenės požiūrį į vilkus, vienas svarbių veiksnių buvo asociacijos „Baltijos vilkas“ atsiradimas. Gaidamavičius ir kiti iniciatyvūs žmonės pradėjo skleisti žinią, kad vilkas yra saugotinas gyvūnas, svarbus ne tik miško ekosistemai, bet ir mums kaip tautai.
Jeigu pažvelgtume į seniausius laikus, kaip ir Romos atveju, vilkas tapo mūsų valstybės sukūrimo simboliu. Tai mūsų tautos simbolis. Klausimas, ar norime jį tokį laikyti ir saugoti, ar vadovautis nusistovėjusiu, labai siauru požiūriu, kad vilkas tėra plėšrūnas.
𓃦 Kokią vietą vilkai užima ekosistemose? Kodėl jie svarbūs gamtai?
Įsivaizduokime, kad mūsų kūnas turi imuninę sistemą. Jei ji neveikia, kūnas pradeda sirgti ir silpti. Vilkas atlieka savotišką gamtos, kaip gyvo organizmo, imuninės sistemos vaidmenį. Per tūkstantmečius vilkai išvystė gebėjimą atpažinti pažeidžiamus, silpnesnius ar ligotus gyvūnus. Jie medžioja ne atsitiktinai – dažnai jų grobiu tampa būtent tokie individai.
Kartą stebėdamas gamtą pamačiau stirną, kuri staiga sustojo ir ėmė dairytis į miško pakraštį. Galvojau, kas čia dabar bus. Po kelių minučių išėjo du vilkai. Ne vienas girininkas yra pasakojęs, kad kiti gyvūnai tarsi nujaučia, jog netoliese yra vilkas, nors jo dar nemato ir neužuodžia.
Įsivaizduokime sergantį gyvūną, kuriam skauda koją. Jis gali prasčiau girdėti, mažiau dėmesio skirti aplinkai, nes yra susitelkęs į savo būklę. Vilkas gali prie jo prieiti arčiau ir jį sumedžioti. Mums taip pat būna: kai ką nors skauda, mažiau pastebime, kas vyksta aplinkui, nes visas dėmesys sutelktas į save.
Taigi vilkas atlieka tam tikrą vaidmenį palaikant gamtos pusiausvyrą. Jo buvimas sudaro sąlygas gyvuoti ir kitiems gyvūnams. Pavyzdžiui, sumedžiojęs stambesnį grobį, jis palieka maisto, kuriuo gali maitintis paukščiai, kiaunės, lapės ir daugelis kitų gyvūnų. Tai ypač svarbu žiemą, kai išgyventi sunkiau. Vilkai ir kiti stambieji plėšrūnai yra svarbi gamtos ekosistemos grandis.
𓃦 Ką vilko buvimas miške mums sako apie jo ekosistemos būklę?
Vilko buvimas miške įneša judėjimo ir gyvybės. Įsivaizduokime uždarą vandens telkinį: jei vanduo nejuda, jis pradeda dumblėti. Panašiai ir vilkas skatina natūralų gyvūnų judėjimą.
Elniai, šernai, stirnos ir kiti gyvūnai yra tarpusavyje susiję. Jei banda ilgai būna vienoje vietoje, vilkui pradėjus ten lankytis, gyvūnai gali dažniau judėti ir tapti budresni. Vilkas tarsi tikrina, ar bandoje nėra pažeidžiamų individų. Jei visi gyvūnai sveiki, vilkui gali būti sunkiau kurį nors sumedžioti.
Yra daug nufilmuotos medžiagos, kurioje matyti, kaip ganosi laukinių gyvūnų bandos – stumbrai, elniai ar šernai – ir pro šalį prabėga vilkas. Paprastai sunerimsta tik silpnesnis ar sergantis gyvūnas, o kiti elgiasi ramiau. Vilkai nuolat stebi aplinką, o jų buvimas skatina kitus gyvūnus judėti.
𓃦 Kaip Lietuvoje pasiskirstę vilkai?
Vilkas yra teritorinis gyvūnas, turintis savo teritoriją, kurią prižiūri ir saugo. Jeigu tam tikroje vietoje sumedžiojamas vilkas, tikėtina, kad tai yra jo šeimos teritorija.
Norint geriau suprasti, kaip vilkai pasiskirstę Lietuvoje, galima pasižiūrėti sumedžiojimo žemėlapius ir įvertinti, kuriuose regionuose jų sumedžiojama daugiausia, o kuriuose – mažiausiai. Vis dėlto sumedžiojimo duomenys neparodo tikslaus vilkų pasiskirstymo, nes jie atspindi sumedžiojimo vietas, o ne visą populiaciją.
Vilkų populiacijai ir šeimų skaičiui įvertinti taip pat naudojami genetiniai tyrimai, žiemos apskaita pagal pėdsakus sniege ir kiti duomenys apie vilkų buvimą. Šie metodai padeda susidaryti išsamesnį vaizdą apie vilkų paplitimą Lietuvoje.
𓃦 Kokių buveinių ir sąlygų reikia vilkams?
Vilkai išliko iki šių dienų todėl, kad sugebėjo prisitaikyti prie įvairių sąlygų. Jiems nebūtinas tankus miškas ar sunkiai prieinama teritorija – gali užtekti miško pievos, nedidelio miškelio ar suskaidyto kraštovaizdžio. Žinoma, vilkai gali gyventi ir tankiuose miškuose.
Tai labai prisitaikantis gyvūnas. Pasikeitus aplinkos sąlygoms, jis stengiasi prie jų prisitaikyti ir išgyventi, o ne kovoti su pačiais pokyčiais.
𓃦 Kas nutiktų Lietuvos gamtai ir ekosistemoms, jeigu vilkų visiškai neliktų, kaip buvo nutikę praeityje?
Gamtoje tuščios vietos nebūna. Jei vilkų neliktų, jų vietą užimtų kažkas kitas, tačiau žmogus negalėtų visiškai atlikti vilko vaidmens. Jis negali taip tiksliai reguliuoti gamtos procesų, nes ne visada geba atskirti sergantį gyvūną nuo sveiko ar įvertinti, kurį individą reikėtų pašalinti.
Galime prisiminti afrikinio kiaulių maro protrūkius. Šernai susirgo dėl į gamtą patekusio viruso, o žmogus ėmėsi vilko vaidmens – pradėjo medžioti sergančius gyvūnus. Tačiau ne visada buvo atskiriami sergantys ir sveiki individai, todėl buvo šaudomi visi. Net patys medžiotojai sakė, kad taip elgtis negalima ir turi būti tam tikros ribos.
Žinoma, yra medžiotojų, kurie geba įvertinti situaciją ir nuspręsti, kurį gyvūną galima sumedžioti, o kurio geriau neliesti. Tačiau, mano akimis, didžioji šios sistemos dalis yra tapusi vartojimo mašina.
Vilkų išnykimas paveiktų ne tik gamtą, kuriai reikėtų prisitaikyti prie šio pokyčio, bet ir visuomenę. Prarastume ryšį su šiuo gyvūnu. Jei po dešimtmečio atsirastų iniciatyvų vilkus sugrąžinti, žmonės jau būtų atpratę nuo jų buvimo, o pasipriešinimas galėtų sustiprėti. Vėl įsitvirtintų mitai, kad vilkai puola žmones, pjauna gyvulius ir kelia siaubą.
Panaši situacija yra Estijoje. Ten lokiai yra įprasti gyvūnai ir jų buvimas nesukelia tokios įtampos, tačiau vilkai, kurių yra mažiau, kartais kelia daugiau nerimo nei lokiai. Lietuvoje matome panašią situaciją: lokys vėl tampa kone didžiausia grėsme vien todėl, kad esame atpratę nuo jo buvimo.
Todėl svarbu ne tik išsaugoti laukinius gyvūnus, bet ir išmokti su jais sugyventi. Žmonėms reikia suteikti informacijos, kaip elgtis sutikus lokį ar kitą laukinį gyvūną, o ne gąsdinti ir vaizduoti jį kaip siaubingą plėšrūną. Žmogus negali visiškai pakeisti gamtoje vilko atliekamo vaidmens, tačiau gali išmokti priimti laukinių gyvūnų buvimą ir atsakingai su jais sugyventi.
𓃦 Kas nutinka vilkų šeimai, kai nušaunamas vienas ar abu jos suaugę nariai?
Jeigu nušaunamas vienas iš suaugusių vilkų – šeimos tėvas arba mama, ar net abu, – šeima gali iširti. Medžioklėje dažnai nušaunamas pirmas vilkas, kuris išbėga ar pakliūva į taikiklį, neriklausomai nuo jo vietos gaujoje, tačiau pasekmės gali būti skaudžios.
Jeigu jaunikliai dar nėra sukaupę pakankamai patirties, nemoka tinkamai prižiūrėti teritorijos ir neturi kitų išgyvenimui reikalingų įgūdžių, prasideda problemos. Vilkai ima klajoti, gali atsirasti ir daugiau žalos žmonėms.
𓃦 Ar anksčiau žmonės turėjo būdų, kaip išlaikyti santykį su vilkais ir išvengti konfliktų?
Yra išlikę įdomių pasakojimų apie tai, kaip žmonės stengdavosi išlaikyti santykį su vilkais ir išvengti jų daromos žalos. Buvo tikima, kad jei nedarysi vilkui žalos, jis ir tau jos nedarys. Jeigu kas nors tame krašte nuskriausdavo vilką, jį nušaudavo ar išimdavo jauniklius iš guolio, vėliau galėdavo prasidėti išpuoliai prieš gyvulius – to paties žmogaus kieme, ganyklose ar kitur. Žmonės perspėdavo vieni kitus vilkams nekenkti, nes priešingu atveju galėjo kentėti visas kraštas. Jei vaikai parsinešdavo vilkiukų, suaugusieji juos bardavo ir liepdavo nešti atgal, kad visiems nekiltų bėdų.
Šiandien vis labiau skverbiamės į gamtą, tačiau, vilkams ką nors padarius, dažniausiai kaltinami jie, o ne mes patys. Reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl įvyksta išpuoliai, užuot iškart ėmusis griežtų priemonių ir nusprendus, kad vilkus reikia iššaudyti. Tai nėra problemos sprendimas – veikiau jos priežasties slėpimas. Reikėtų išsiaiškinti, ar išpuoliai susiję su nelegalia medžiokle, brakonieriavimu, kerštu, gyvulių nepriežiūra ar kitomis aplinkybėmis.
Galiausiai turime apsispręsti, ar norime sugyventi su gamta, ar rinksimės paprasčiausią kelią – kompensuosime nuostolius ir šaudysime vilkus. Taip kompensuojame ir šaudome, bet pačios problemos neišsprendžiame.
𓃦 Kokią reikšmę vilkų medžioklei turi medžiotojų interesai ir ūkininkų patiriama žala?
Žmogui vilkas gali kelti dvejopus jausmus. Viena vertus, kaip rašė Elisonas, vilkas medžioja miško žvėris. Kai kurie medžiotojai taip pat tikisi iš miško gauti savo duoklę. Vilkui pasirodžius teritorijoje, žvėrys gali tapti baikštesni ir neramesni, o prie viliojimo vietos pasirodęs plėšrūnas gali juos išbaidyti. Todėl medžiotojui vilkas tampa konkurentu.
Kita vertus, vilkas gali būti ir medžioklės trofėjus – galimybė pasididžiuoti sumedžiotu gyvūnu ir įgyti tam tikrą statusą bendruomenėje.
Dar vienas argumentas už vilkų medžioklę – siekis sumažinti jų išpuolius prieš naminius gyvulius. Tačiau svarbu, kuris vilkas sumedžiojamas. Pašalinus konkretų, su išpuoliais susijusį vilką, žala gali sumažėti. Tačiau jei sumedžiojamas su išpuoliais nesusijęs gyvūnas, situacija gali nepasikeisti ar net pablogėti.
Viskas priklauso nuo to, kaip sąmoningai vertiname situaciją ir ar norime pažvelgti į ją plačiau, o ne vien vartotojiškai.
𓃦 Kokia yra kasmetinė vilkų medžioklės kvota?
Šiuo metu nustatyta didelė vilkų medžioklės kvota – daugiau kaip 300 vilkų. Ji, kaip galima suprasti, buvo siejama ir su siekiu sumažinti brakonieriavimo atvejų skaičių. Idėja tokia: jei vilkai sumedžiojami teisėtai, šie atvejai registruojami, o mokslininkai gali tirti sumedžiotus gyvūnus ir nustatyti, kurioms šeimoms jie priklausė. Taip surenkama daugiau duomenų apie populiaciją, jos struktūrą ir vilkų šeimų pasiskirstymą.
Jeigu būtų nustatyti griežtesni medžioklės limitai, galbūt padaugėtų neteisėtos medžioklės atvejų, gyvūnų slėpimo ir panašių dalykų. Tačiau ar dabartinė kvota atitinka realų vilkų skaičių, kurį reikėtų sumedžioti? Labai tuo abejoju.
Dabartinė medžioklės praktika, mano nuomone, nėra tinkama. Jei tikslas būtų sumedžioti tam tikrą vilkų skaičių, reikėtų stebėti šeimas ir atrinkti konkrečius individus. O dabar šaudoma į tai, kas išbėga ar pasirodo, neatsižvelgiant į tai, ar tai šeimos branduolys – tėvas ir mama, ar antramečiai, trečiamečiai vilkai, ar jaunikliai. Nušaunamas tas, kuris tuo metu pasitaiko.
Ilgainiui tai gali sukelti rimtų problemų, nes mažės subrendusių, patyrusių individų. Jaunesni vilkai gali dažniau pakliūti į medžiotojų akiratį nei vyresni, todėl gali sutrikti kartų kaita ir šeimų struktūra.
𓃦 Ar egzistuoja aiški vilkų populiacijos riba?
Vilkų populiacijos riba pirmiausia yra visuomenės ir sprendimus priimančių žmonių pasirinkimo klausimas. Tačiau konfliktas dėl vilkų atskleidžia ir platesnę dilemą – kiek laukinės gamtos norime turėti savo kraštovaizdyje.
Jei norime išsaugoti laukinę gamtą, jos teritorijos neišvengiamai persidengs su žmonių gyvenamąja aplinka ir ūkininkavimo teritorijomis. Dėl to patirsime nuostolių. Valstybė gali juos kompensuoti ir taip padėti žmonėms priimti laukinių gyvūnų buvimą. Kitas kelias – nuspręsti, kad tokios žalos toleruoti negalima, ir mažinti laukinių gyvūnų skaičių. Galiausiai turime apsispręsti, kiek laukinės gamtos norime šalia savęs ir kokią kainą esame pasirengę už tai sumokėti.
Vilkai renkasi lengviau prieinamą grobį, tačiau ūkininkų patiriamiems nuostoliams įtakos turi ne tik jie, bet ir orai, gamtinės sąlygos, gyvūnų būklė bei kiti veiksniai. Todėl svarbu vertinti ne tik vilkų daromą žalą, bet ir tai, kokią žalą žmogaus veikla daro vilkams bei visai gamtai. Galbūt paaiškėtų, kad gamtai darome gerokai didesnę žalą, nei patys patiriame iš jos.
Verta apsvarstyti, kiek patys prisidedame prie gamtoje kylančių problemų, užuot dėl jų kaltinę vien laukinius gyvūnus. Tai padėtų į situaciją pažvelgti plačiau ir geriau suprasti savo atsakomybę.
𓃦 Jeigu vilkų medžioklė būtų visiškai uždrausta, ar jie galėtų patys reguliuoti kitų žinduolių populiacijas, ir medžiokle grįsta gamtotvarka nebebūtų būtina?
Sunku tiksliai nuspėti, kas nutiktų uždraudus vilkų medžioklę, nes žmogus jau yra stipriai pakeitęs gamtą. Jei visuomenė priimtų vilką kaip natūralią ekosistemos dalį ir jo buvimas nekeltų baimės, vilkų populiacijos pokyčius būtų galima labiau palikti reguliuoti natūraliems procesams.
Tačiau konfliktai kyla ne vien dėl pačių vilkų, bet ir dėl to, kaip visuomenei pristatomi susitikimai su jais ar jų padaryta žala. Jei sieksime sugyventi su vilkais, apie juos kalbėsime vienaip, o jei kursime priešpriešą – visai kitaip. Todėl svarbu ne tik spręsti dėl vilkų medžioklės, bet ir keisti mūsų požiūrį į šiuos gyvūnus bei ieškoti būdų su jais sugyventi.
𓃦 Kokios apsaugos priemonės gali padėti ūkininkams apsaugoti gyvulius ir kartu sumažinti konfliktus su vilkais?
Medžioklės kvotos buvo didinamos siekiant sumažinti ūkininkų patiriamus nuostolius. Tačiau tiek Lietuvos, tiek kitų šalių patirtis rodo, kad medžioklės taikymas šiam tikslui nepasiteisina. Veiksmingesnės yra naminių gyvulių apsaugos priemonės.
Viena veiksmingiausių – elektrinis piemuo, kuriuo aptveriami gyvuliai. Jis gali reikšmingai sumažinti patiriamą žalą. Kita priemonė – aviganiai šunys, kurie atbaido plėšrūnus ir neleidžia jiems pulti bandos.
Svarbu prisiminti, kad naminius gyvūnus puola ne tik vilkai, bet ir palaidi šunys, todėl šios prevencinės priemonės gali apsaugoti nuo abiejų. Jos taip pat padeda išvengti brakonieriavimo ir gyvulių vagysčių. Jei bandą saugo šuo, pašaliniam žmogui gerokai sunkiau prie jos prieiti ir pavogti gyvulį. Tokių plėšikavimo atvejų pasitaiko, nors jie nėra taip aktyviai viešinami, kaip vilkų daroma žala.
𓃦 Dažnai viešumoje girdimos graudžios istorijos, kaip vilkai papjauna kelis naminius gyvulius, tačiau palieka juos nesuėstus? Tai kelia žmonių priešiškumą. Kaip reikėtų suprasti tokį elgesį, kad jis neatrodytų vien kaip brutalus išpuolis?
Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar gyvulius iš tiesų užpuolė vilkai. Jei taip, svarbu įvertinti aplinkybes: koks metų laikas, ar vilkai moko jauniklius medžioti, ar nuolat lankosi prie konkrečios bandos ir kokios kitos sąlygos galėjo turėti įtakos.
Jeigu vilkai pradeda lankytis prie bandos, o gyvuliai nerimauja, reikėtų stiprinti apsaugą ir ieškoti būdų išvengti žalos. Tačiau svarbu atsižvelgti ne tik į vilkų elgesį, bet ir į jų būklę bei aplinką.
Pavyzdžiui, jei vilkų šeimos struktūra sutrikusi ir jiems sunku sumedžioti laukinius gyvūnus, jie gali ieškoti lengviau pagaunamo grobio. Alkanas gyvūnas negali badauti neribotai – anksčiau ar vėliau jam reikia susirasti maisto. Todėl tokį elgesį gali lemti kelios priežastys: sutrikusi šeimos struktūra, sunkumai medžiojant natūralų grobį ar laukinių gyvūnų, kuriais vilkai minta, trūkumas teritorijoje.
𓃦 Kodėl vilkai žmonėms sukelia tokią stiprią emocinę reakciją? Kodėl vieniems jie yra laukinės gamtos simbolis, o kitiems – grėsmė?
Manau, kad mūsų požiūrį į vilkus stipriai veikia stereotipai. Ryšys su gamta ir gyvūnais formuojasi nuo vaikystės: tai, ar gyvūnas mums atrodo priimtinas, ar svetimas, ar jo bijome, priklauso nuo mūsų patirčių ir aplinkos. Vėliau gaunamos žinios gali patvirtinti jau turimas nuostatas arba paskatinti jas keisti. Vieniems vilkas yra laukinės gamtos simbolis, kitiems – grėsmė.
Šiuolaikinės technologijos leidžia vilkų gyvenimą pamatyti iš arčiau ir pažinti juos ne tik iš pavienių susidūrimų ar senų pasakojimų. Tai gali padėti kitaip pažvelgti į šį gyvūną net tiems, kurie niekada nėra jo matę.
Papasakosiu vieną istoriją apie moterį, kurios sūnų nufilmavo mano bičiulis. Vaikystėje ji su kitais vaikais rado vilkiukų. Berniukai parsinešė juos į kiemą, bet mergaitė liepė jauniklius grąžinti tėvams. Kitiems vaikams neišdrįsus to padaryti, ji pati nunešė vilkiukus atgal.
Moteriai mirus, kai jos karstą į kapines vežė arklių traukiamu vežimu, iš miško išbėgo vilkas, apibėgo vežimą ir nubėgo toliau. Žmonės prisiminė jos vaikystės istoriją ir svarstė, ar tai negalėjo būti vilko padėka už išgelbėtus jauniklius. Žinoma, tai tik pasakojimas, tačiau jis paliečia žmones ir gali padėti kurti kitokį santykį su vilku.
Galime pasakoti ir priešingas istorijas – apie vilką, papjovusį avis ar nusitempusį gyvulį į mišką. Tokie pasakojimai taip pat formuoja jo įvaizdį. Vilkas yra plėšrūnas ir atlieka savo vaidmenį gamtoje, tačiau svarbu ir tai, kokį santykį su juo kuriame mes patys.
Pamatęs vilko medžioklę, žmogus gali išsigąsti ir nesuprasti, kaip gyvūnas gali taip elgtis. Tačiau vilkas turi veikti greitai ir tiksliai, kad sugautų grobį neeikvodamas per daug energijos. Jis daro tai, ko reikia išgyventi. Klausimas – ar mes norime tai suprasti ir priimti, ar vertiname vilką tik per savo baimes ir įsitikinimus.
𓃦 Kiek vilkas pavojingas pačiam žmogui, ne tik jo auginamiems gyvuliams? Pavyzdžiui, žmonėms, kurie keliauja po miškus, stovyklauja ar leidžia laiką gamtoje su vaikais?
Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota palyginti nedaug atvejų, kai vilkai puola žmones, ir dažniausiai tai būdavo kraštutinės situacijos. Viena jų – pasiutligė. Kitos – karai ir badas, kai nualinamoje aplinkoje ima trūkti maisto, o gyvūnai gali mėginti maitintis žmonių palaikais. Tačiau tai išimtinės aplinkybės.
Man atrodo, kad vilkams būdingas tam tikras saugiklis – jie paprastai vengia žmogaus ir stengiasi su juo nesusidurti. Net jeigu vilkas būtų užspeistas į kampą ir gindamasis pultų, tai nebūtinai reikštų, kad jis puls dar kartą. Vilkas yra sudėtingas gyvūnas, kurio elgesį nelengva paaiškinti.
Esame girdėję įvairių patarimų, kaip apsisaugoti nuo vilkų, pavyzdžiui, naktį miške susikurti laužą, nes vilkai neva bijo ugnies. Tačiau ugnis nebūtinai apsaugo nuo laukinių gyvūnų. Ji pirmiausia suteikia žmogui šviesos, padeda matyti aplinką ir tamsoje jaustis saugiau.
Žmogui nėra paprasta suprasti vilko elgesį. Galime tik spėlioti, kaip jis suvokia mūsų buvimą, tačiau svarbu prisiminti, kad ir mes patys skleidžiame įvairius signalus – paliekame kvapą, o mūsų kūnas skleidžia chemines medžiagas. Į mišką atėję ramiai, norėdami pažinti gamtą, elgiamės vienaip, o atėję medžioti ar jausdami baimę – kitaip. Todėl svarbu ne tik bijoti vilko, bet ir stengtis suprasti jo elgesį.
𓃦 Ar žmogus, susidūręs su vilku gamtoje, turėtų jo bijoti, ar veikiau stengtis išlikti ramus?
Manau, situacija dažnai būna kitokia, nei žmonės įsivaizduoja. Yra užfiksuota atvejų, kai žmogus prieina prie vilkų guolio, randa vilkiukus, o netoliese esantis suaugęs vilkas jo nepuola. Tai nebūtinai reiškia, kad vilkas nori užmegzti kontaktą, tačiau rodo, kad jo elgesys gali būti kitoks, nei tikimės.
Įsivaizduokime analogišką situaciją iš žmogaus perspektyvos: kažkas įsibrauna į tavo namus ir kelia grėsmę tavo šeimai. Filmuose dažnai matome, kad žmogus siekia keršto. Vilkų elgesys nebūtinai toks. Jie dažniausiai stengiasi išvengti kontakto su žmogumi, ir tai gali būti svarbu jų išgyvenimui. Jei vilkai pradėtų pulti žmones ar jų gyvulius, kiltų konfliktas, žmonės imtųsi veiksmų prieš vilkus. Todėl vengti susidūrimų gali būti naudinga ir patiems vilkams.
Manau, Lietuvoje vilko užpuolimas prieš žmogų būtų labai retas atvejis. Tai galėtų nutikti kraštutinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, jei vilkas sirgtų pasiutlige arba būtų užspeistas į kampą ir negalėtų pasitraukti, todėl gintųsi.
𓃦 Kodėl žmogus kartais išsigąsta net tada, kai pats nori užmegzti ryšį su gamta?
Kiek man teko susidurti su vilkais akis į akį, kartais atrodo, kad jie patys nori užmegzti kontaktą su žmogumi. Ateiname į gamtą norėdami ją pažinti, tačiau kai gyvūnas pats priartėja, dažnai išsigąstame. Iškart kyla mintys, kad jis gali sirgti pasiutlige ar norėti mums pakenkti.
Taip atsiranda prieštaravimas: norime užmegzti ryšį su gamta, bet kai ji pati priartėja prie mūsų, išsigąstame ir bėgame. Klausimas – ar gebame išbūti tokioje situacijoje, stebėti, stengtis suprasti gyvūno elgesį ir iš jo mokytis?
𓃦 Taigi, jūsų atsakymas būtų toks: žmonės vilkų bijo labiau, nei tam yra pagrindo?
Taip, manau, kad žmonių baimė vilkams dažnai yra perdėta. Tačiau suprantu tuos, kurie tiesiogiai susiduria su vilkais, ypač ūkininkus, patiriančius nuostolių. Jei vilkai ar net palaidi šunys papjauna gyvulius, natūralu, kad žmogui kyla pyktis ir baimė.
Vis dėlto retas pasakytų: „Tai gamtos dalis. Aš kažką pasiimu iš gamtos, o kažką ji pasiima iš manęs.“ Toks požiūris reikštų gamtos pusiausvyros pripažinimą.
Man įdomus Vinco Krėvės pasakojimas „Kerdžius“. Jame moteris, ketinanti pirkti karvutę, pasitaria su kerdžiumi. Šis perspėja jos nepirkti, nes gyvulys esą pažymėtas vilko ženklu. Moteris paklauso, nors vyras ją išjuokia, o po dviejų savaičių vilkas iš tiesų papjauna tą karvutę.
Šios istorijos esmė ta, kad gamtoje yra savų ženklų, tačiau klausimas, ar mokame juos pastebėti ir suprasti. Galbūt kai kurie gyvūnai neišgyvens – tai natūrali gamtos dalis. Žmogus gali tai priimti kaip gamtos procesą arba išgyventi kaip asmeninį nuostolį ir tragediją. Daug kas priklauso nuo mūsų požiūrio.
𓃦 Kaip atsirado jūsų paties susidomėjimas šiais gyvūnais ir noras juos stebėti?
Mano požiūris į vilką, neslėpsiu, yra šiek tiek romantizuotas. Noras užmegzti su juo ryšį yra kryptingas, tačiau stengiuosi neperžengti ribos – juk tai vilko teritorija, jo erdvė, į kurią ateinu aš. Todėl svarbu elgtis pagarbiai ir suprasti, kad mūsų buvimas gali paveikti gyvūną.
Noras pamatyti vilką atsirado dar paauglystėje. Nors tuomet atrodė, kad šio gyvūno reikėtų vengti, ilgainiui, skaitant literatūrą ir bendraujant su vilkų žinovais, atsivėrė visas atskiras pasaulis. Kiekviena vilkų šeima turi savo teritoriją, o jos narius sieja sudėtingi tarpusavio ryšiai. Vilkai susitinka ir su kitomis šeimomis, todėl pranešimas apie vienoje vietoje pastebėtą dvylika vilkų nebūtinai reiškia, kad jų populiacija išaugo. Galbūt tiesiog susitiko kelios šeimos, kurios vėliau išsiskirstė į savo teritorijas.
Kuo ilgiau būni miške, stebi vilkų veiklos pėdsakus, girdi jų kaukimą ir sužinai apie jų gyvenimo ciklus, tuo labiau įsitrauki į šį pasaulį.
Vietinių Amerikos tautų pasakojimuose yra vaizdinys apie du vilkus – juodąjį ir baltąjį, kovojančius žmogaus viduje. Tai primena, kad vilkas gali tapti ir mūsų pačių vidinio pasaulio simboliu. Man jis taip pat simbolizuoja laukinę gamtą, kuri dar nėra visiškai paveikta žmogaus ir išlieka jam nepavaldi.
Manau, kiekvienas, einantis į gamtą, gali norėti pabūti šalia tokio gyvūno, pamatyti jo pėdsakus, galbūt vieną dieną jį išvysti arba bent žinoti, kad jis ten gyvena. Tuomet jautiesi esantis visaverte gamtos dalimi.
Džiaugiuosi, kad mūsų miškuose vis dar gyvena vilkai. Man jie yra laisvės ir nesuvaržyto miško simbolis, primenantis, kad žmogus nėra gamtos valdovas ir negali visko kontroliuoti. Būtent tuo, manau, ir reikėtų džiaugtis, o ne siekti viską užvaldyti.
Ačiū už pokalbį!